Pirmosios ledi paveldas – stilingi priėmimai ir išskirtinės vaišės ‘13 05 28

Viena paslaptingiausių XX a. moterų, Baltųjų rūmų šeimininkė, rengusi puikius aukščiausio lygio priėmimus Žaklina Buvje Kenedi Onasis pati niekada nesisukiojo virtuvėje ir negamino nei pietų, nei vakarienės.  Ji auklėta kaip princesė ir taip įprato pati save vertinti.

Žaklina  augo pas senelius,  kasdien, pasipuošusi suknele, baltomis kojinaitėmis ir bateliais ji nusileisdavo į valgomąjį, kur susirinkdavo visas Buvje klanas.   Puošnias sukneles vilkėjo visos dailiosios lyties atstovės, o vyrai ir maži berniukai  pasirodydavo dėvėdami baltas kelnes ir marškinius su kaklaraiščiais. Jaunesni kaip 10 m. vaikai susėsdavo prie atskiro staliuko, vyresni sėdėdavo kartu su suaugusiaisiais.   Iš pradžių buvo įprasta skanauti krabų mėsa įdarytus pomidorus,  šaltą sriubą, po to – įdarytą antį, patiekiamą su obuolių padažu, pupelėmis ir kukurūzais.  Šokoladinį tortą ir persikų skonio ledus su šokoladiniu padažu Žaklina mėgo visada.

Baigusi mokslus privačioje mergaičių mokykloje, Žaklina įstojo į koledžą, o po metų išvyko mokytis į Sorboną. Paryžius, jo architektūra, muziejai, intelektualinė veikla, prancūzų kalba ir prancūzų virtuvė padarė jai įspūdį visam gyvenimui. Įgijusi aukštąjį išsilavinimą Žaklina dirbo „mergina su kamera“ viename iš Vašingtono laikraščių: ji vaikščiojo po miestą, klausinėjo praeivių netikėtomis temomis ir fotografavo juos, kol jie atsakinėjo. Kartą jos skiltyje atsirado jaunasis senatorius Džonas Kenedis.  Jam buvo vos 34 metai ir senato apsaugininkai dažnai palaikydavo jį turistu.  O jau 1953 metais Žaklina ir Džonas susituokė.

Jaunojo senatoriaus tuoktuvės ir pergalė rinkimuose plačiai aprašyti spaudoje. Džeki  iš karto suprato, kad labai svarbu turėti atvirtus, svetingus namus, o politika nežino išeiginių, todėl Džekas su draugų kompanija galėjo įgriūti į namus bet kada. Žaklinos tikslas visada buvo svečius gardžiai pavaišinti.  Moteris ramiu veidu stebėdavo, kaip ant jos brangių kilimų krenta krekerių galabėliai,  alyvuogės, o krištolo taurės tarnauja kaip peleninės.

Po 8 nelengvų metų Žaklina persikraustė su naujai „iškeptu“ Amerikos prezidentu į Baltuosius rūmus.  Pirmos vakarienės šaltame, nejaukiame valgomajame su nykiomis užuolaidomis  metu Džeki suprato, kuo užsiims artimiausiu metu.  Juolab kad ir maistas buvo neskanus, baldai – neskoningi, ant sienų kabėjo prastos kokybės reprodukcijos.

Kol Žaklina ėmėsi Baltųjų rūmų dekoravimo, į virtuvę buvo pakviestas dirbti šefas Rene Verdonas. Džeki buvo kaip niekada laiminga: iki pietų ji dirbdavo, su vyru ir vaikais susitikdavo prie pietų stalo ir dažniausiai valgydavo šaltą mėsą su sūriu, pakeptu ant grotelių.

Kenedžio prezidentavimo metu Baltuosiuose rūmuose surengti šeši privatūs vakarai draugams ir giminaičiams– su vakariene ir šokiais.  Svečiai vaišinti ir stipriaisiais alkoholiniais gėrimais – anksčiau tokių tradicijų nebuvo. Ypatingai visi vertino kokteilį „Cuba Libre“ – romo, kolos ir laimo sulčių mišinį.

Svečiai dievino virtuvės šefo paruoštas salotas „Mimoza“  (avokadai su krabų mėsa) ir braškes su „Šantilji“ padažu, pavadintu Prancūzijos karaliaus garbei.

Kitaip imta organizuoti ir oficialius valstybinius priėmimus: atsisakyta  griežtų elgesio taisyklių,  nykias žalias valgomojo sienas Žaklina perdažė į baltas, dekoruotas auksu,   pilkos užuolaidos pakeistos sunkiomis auksinėmis portjeromis.  Vietoj vieno didelio pasagos formos stalo pastatyti 8-10 žmonių skirti mažesni staliukai, užkloti puošniomis geltonomis staltiesėmis.

Baltųjų rūmų kaligrafai  kūrė išskirtinius kvietimus,  ruošė stalo korteles ir prancūzų kalba vardino aukštosios virtuvės valgiaraščio pasiūlymus, kuriuos svečiai išsinešdavo kaip suvenyrus.  Patekti pietų į Baltuosius rūmus tapo ne tik politikų, bet ir žurnalistų, diplomatų ir intelektualų garbės reikalas. Tai buvo Žaklinos svajonė – paversti Baltuosius rūmus naujuoju Versaliu.

Antroje santuokoje po Kenedžio nužudymo su Aristoteliu Onasis Džeki  „gavo“  į namus italę  Martą Sgubin, kuri ne tik buvo vaikų auklė, bet ir išmokė  virėjus  gaminti net gi mėgstamą Žaklinos šokoladinį tortą, vaikų mėgstamus Kijevo kotletus su grikių koše, rostbifą su Jorkšyro pudingu ir Befstrogeną. Pati Žaklina labiausiai mėgo įvairias daržoves ir jūrų gėrybes.

Gardžiosios “Michelin” žvaigždės: kodėl jų geidžia restoranai ‘13 01 28

„Michelin“ gidas – nuo 1990 metų leidžiamas vienas garsiausių ir įtakingiausių vadovų, vertinantis restoranus ir viešbučius  trijų žvaigždučių sistema.

Pirmajame vadove keliaujantiems po  Prancūziją turistams  buvo įvardinti viešbučiai ir automobilių techninės priežiūros centrai   - su aukštąja virtuve jis neturėjo nieko bendra. Tokiu būdu „Michelin“ padangų gamintojai  – broliai Andrė ir Eduardas Mišlenai sugalvojo savo klientams patarti, kur kelyje galima neblogai užkąsti.  Ilgainiui kelių žemėlapius išstūmė informacija apie restoranus ir jų virtuvę, o „Michelin“ žvaigždės tapo aukščiausiu Europos restoranų įvertinimu. Šiuo metu yra leidžiama net 12 skirtingų gidų atskiroms pasaulio šalims.

Nuo 1920 m. „Michelin“ gidas ne tik nurodo, bet ir įvardina lankytinus restoranus ir viešbučius, o nuo 1930 m. restoranus imta vertinti 1-3 žvaigždėmis, vadinamomis „makaronais“  (nuo „macaron“ – firminis prancūziškas pyragėlis). Nūdien vien tik restorano pavadinimo minėjimas  gide yra garbė. Viena „Michelin žvaigždė reiškia, kad juo įvertintas restoranas yra vertas dėmesio. Dvi žvaigždės – restorano patiekalai priskiriami meno kūriniams. Trimis žvaigždėmis įvertinami restoranai su individualia, autorine iškiliausių, kartais iš kartos į kartą savo meistriškumą perduodančių  šefų virtuve.

Įdomu ir keista, tačiau žvaigždėmis įvertinti restoranai neturi teisės viešai skelbti, kiek turi  žvaigždžių  ir naudoti šią informaciją rinkodaros tikslais.  Politika yra tokia, kad klientai apie įvertinimus gali sužinoti tik pavartę „Michelin“ gidą, o reitingavimo esmė yra kompanijos „Michelin“ komercinė paslaptis. Žinoma tik tie, kad esminis vertinimo kriterijus – restorano virtuvėje ruošiami patiekalai. Tuo tarpu porcijų dydis, jų pateikimas, kaina, aptarnavimas, restorano interjeras ir atmosfera yra tariamai tik papildoma informacija.

Iš pradžių kompanijos atstovai stebi ir analizuoja konkrečius geografinius regionus, valstybes, miestus, lankosi tinklaraščiuose, renka bet kokią informaciją, susijusią su naujų restoranų atsidarymu,  lankytojų atsiliepimais. „Michelin“ ekspertai maitinimo įstaigose lankosi slapta, be įspėjimo. Dažniausiai renkamas pietų ar vakarinis laikas, kai įprastai būna daugiausia lankytojų. Stebimi ne tik pretendentai, bet ir žvaigždes turintys restoranai. Todėl „Michelin“ žvaigždės skirstomos kiekvienais metais ir taip pat lengvai gali būti atimtos, kai tik paaiškėja, jog restoranas nebepasiekia aukštai iškeltos kartelės.

„Michelin“ žvaigždėmis įvertintų restoranų yra visoje Europoje, tačiau lyderės pozicija priklauso Prancūzijai, kurioje veikia net 22 restoranai, įvertinti 3 žvaigždėmis.  Miestų kategorijoje lyderiauja Tokijas: čia veikia 8 tris „makaronus“ turintys restoranai, 25 restoranai – su 2 žvaigždėmis ir 117  – su viena. Nei Rusijoje, nei Baltijos šalyse kol kas nėra nė vieno „žvaigždžių“ restorano.

"Friedricho Bistro" virtuvės šefas S. Kažiniauskas„Friedricho Bistro virtuvės šefas Simas Kažiniauskas taip pat kūrė „Michelin“ žvaigždėmis įvertintuose restoranuose. Nuo 2006 m. Pietų Prancūzijoje jis rūpinosi teminių, gurmaniškų vakarienių VIP svečiams ruošimu nuo produktų parinkimo iki patiekimo svečiams. Kūrybingą darbą šiame „Michelin“ lygio restorane S. Kažiniauskas derino su stažuotėmis Didžiosios Britanijos indų restorane „Asia Slaugh“, italų restorane „The Bridge“,   restorane „Le Manoir aux Saisons restarane“.   Taip pat jis stažavosi viena „Michelin“ žvaigžde įvertintame restorane „Danesfield House“ ir pas dvejomis „Michelin“ žvaigždėmis įvertintą  Prancūzijos restorano šefą Jean Plauzennec.