‘13-03-12

Kaizerio Vilhelmo II laikais bendrauti valgant ar mėgautis maistu   buvo taip pat nemandagu, kaip ir viešai pasisakyti sekso tema.  Tuo tarpu  Reino srityje ar pietinėse vokiečių karalystėse klestėjo maisto kultas. Tai viena iš priežasčių, paaiškinančių, kodėl  tradicinėje vokiečių virtuvėje nereikėtų ieškoti rafinuotumo.
Šaltiniai byloja, kad paskutinis Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II niekam neduodavo ramiai pavalgyti ir neskatino puritoniškų prūsų vystyti gastronominę kultūrą. Todėl nebuvo jokių minčių gardinti ruošiamą maistą vynu ar paskaninti salotas didesniu aliejaus kiekiu.  Teigiama, kad valgydami prūsai prie stalo tylėdami kramtydavo virtas bulves, daržoves ir mėsą, pagardintą  beskoniu baltu, tąsiu miltų padažu. Kas kita – demokratiški Reino apylinkių gyventojai, atviri kaimynų – lenkų, rusų gastronominėms tradicijoms.
Po I-ojo pasaulinio karo šalį kamavo alkis ir skurdas. Gastronominė situacija iš esmės ėmė keistis tik po 1948 metų, kai „ekonominio stebuklo" fone televizijoje viena po kitos buvo kuriamos pirmosios gastronominės laidos, o parduotuvių lentynos lūžo nuo kulinarinių knygų.

Po II-ojo pasaulinio karo Vokietijos teritorijoje gyvavusius gastronominius skirtumus lėmė ir šalies padalinimas į Rytų ir Vakarų dalis. Čia gyvenantys vokiečiai sugebėjo išsaugoti savo tradicinius patiekalus, tokius kaip jautienos išpjovą grietinėje, virtinius su mėsos įdaru, o šiaurės Vokietijos gyventojai džiaugsmingai atsisveikino su įvairiais marinatais ir pakeitė juos gruzdintomis bulvytėmis ir muštiniais.
Galop visiškai subrendę Vokietijos valgytojai  įsileido ir užsienio virtuves – šalia  vietiniais vadinamų patiekalų, tokių kaip varškės pyragas, iš miltų, kiaušinių ir pieno paruoštų Kionigsbergo (Karaliaučiaus)  knedlikų, šnicelių ir dešrelių su troškintais kopūstais ir karkų atsirado lankytojų gausa nesiskundžiantys italų, graikų, turkų ir kinų restoranai. O vieninga  virtuve Vokietija negali  pasigirti iki šiol – veikiau tai 16-oje Vokietijos žemių gajos savitos kulinarinės tradicijos.
Nepaisant to, tarp Alpių ir Šiaurės jūros gyvuojančiame krašte  vienu pagrindinių maisto „prieskonių"  yra ne vynas ar aliejus, o alus.  Vokiečiai gamina per tūkstantį šio gėrimo rūšių ir skanauja alų valgydami įvairius patiekalus su dešrelėmis. Pavyzdžiui, visame pasaulyje nūdien žinoma žirnių sriuba su rūkytomis dešrelėmis arba Frankfurto dešrelės. Dešros ir dešrelės valgomos virtos, keptos, kraujinės ir rūkytos.  Greta jų ant vokiečių stalų puikuojasi riebios  keptos kiaulės karkos „Eisbein", šonkauliai, šniceliai, tradiciniai kepti bulviniai blynai „ Kartoffelpuffer", su šonine ir svogūnais keptos bulvės „ Bratkartoffeln". Kažkur visa tai girdėta, tiesa?..

Šį ketvirtadienį, kovo 14 d. nuo 11.30 val. iki pat vidurnakčio „Friedricho Bistro"  tęsia gastronomines keliones ir pristato tradicinius vokiečių patiekalus.  „Kelioniniame" valgiaraštyje – 9 patiekalai: bulvių sriuba „Kartoffelsuppe", agurkų salotos ir bulvių salotos, dešrelės su troškintais kopūstais „Sauerkraut", medžiotojų šnicelis su grybais „Jägerschnitzel", kepta anties krūtinėlė su daržovėmis „Entenbrust mit Gemüse", midijos baltame vyne „Rheinische Art"  ir balto vyno padaže keptas upėtakis „Gebratene Forelle".  Laukiame jūsų H. Manto g. 5, Klaipėda.